OSTEOPATIJA. KAS TAI?

Osteopatija – tai diagnostikos ir gydymo metodas, atliekamas rankomis. Šis metodas remiasi anatomijos, fiziologijos ir biomechanikos principais, vertinant žmogų kaip visumą, kaip dinaminį funkcinį vienetą. Osteopatija atsižvelgia į ryšį tarp kūno, proto ir dvasios tiek sveikatoje, tiek ligoje, pabrėžia struktūrinę ir funkcinę kūno integraciją ir vidinę kūno savigydos savybę. Osteopatai savo praktikoje naudoja kūno kontaktinio poveikio technikas, siekdami palaikyti homeostazę bei pagerinti fiziologinę ir dėl somatinės disfunkcijos pakitusią funkciją, pavyzdžiui koreguojant ar keičiant susijusių somatinės sistemos komponentų funkcijas (skeleto, sąnarių ar miofascialinių struktūrų; susijusių kraujagyslinių, limfinių ir nervinių elementų).

Osteopatijos procedūros metu-naudojamos įvairios technikos: tiesioginės, netiesioginės, kombinuotos, skysčių balanso ir/ar refleksiškai pagrįstos. Tiesioginės technikos naudoja didelio greičio ir mažos amplitudės judesius, tempimą, impulsus, raumenų susitraukimą, darbą su fascijomis ar pasyvios apimties judesius siekiant audinių atsako. Šios technikos gali būti taikomos specifiškai tam tikrai jungčiai arba platesnei kūno zonai. Netiesioginės, skysčių balanso, refleksinės technikos gali būti atliekamos specifiškai sąnariui arba nespecifiškai – didesnei kūno zonai. Jos apima fascijų ir minkštųjų audinių balansavimą, spaudimus, kvėpavimo, kaukolės ar laikysenos koregavimą, vidaus organų paslankumo atstatymo technikas.

Osteopatija gali būti taikoma visų amžiaus grupių asmenims. Dažniausiai yra taikoma keletos procedūrų programa, kurios apimtis paprastai apsprendžiama po pirmosios procedūros, atsižvelgiant į paciento poreikius. Vienos procedūros trukmė nuo 30 iki 60 minučių.